17 Sau Nepasitiki savimi? Eik mokytis plaukti!
Kaip atgauti pasitikėjimą savimi įveikiant vandens baimę?
Interviu su MILDA ŠEIBOKAITE, Mokymo plaukti projekto vadove, asmenine plaukimo trenere, mankštos vandenyje trenere, daugkartine Lietuvos povandeninio plaukimo čempione.
– Kaip manote, ar įmanoma išmokti plaukti pačiam?
– Žinoma, įmanoma. Daug žmonių yra patys gyvenimo bėgyje išmokę plaukti. Ypač tie, kurie augo šalia kokio nors vandens telkinio. Juk vanduo – tai ta aplinka, kuri supa mus visus be išimties nuo buvimo motinos pilve. Visi lėliukai natūraliai moka plaukti. Vien todėl gimdymas vandenyje yra minkštas ir saugus. Vanduo – tai lyg antri žmogaus namai. Kaip ir kiekvienuose namuose, priklausomai nuo emocinės būsenos, žmonės jaučiasi skirtingai. Kai žmogus jaučia didelę vandens baimę, jam sunku pačiam išmokti plaukti, nes natūraliai jis vengia vandens telkinių, o jeigu kojomis nesiekia dugno, iš karto jaučia didelę įtampą ir instinktyviai pradeda mataruoti rankomis ir kojomis kranto link.
– Kaip galima išmokti plaukti? Ar yra kažkokios bendros, universalios taisyklės, ar pastebėjimas, kad, galbūt, vaikai lengviau ir greičiau išmoksta plaukti?
– Išmokti plaukti nėra labai sudėtinga. Pirma, reikia išmokti laikytis ant vandens, antra, kvėpuoti. Visa kita – tai tam tikri judesiai ar plaukimo stiliai-būdai. Lengviausia pradėti plaukti ant nugaros. Tačiau tai tik techniniai dalykai. Pagrindiniai dalykai arba sunkumai yra tai, su kuo žmogus ateina mokytis plaukti. Tai yra kaip jis nusiteikęs, kokia jo turima patirtis, ką jisai iki šiol girdėjęs apie judėjimą vandenyje, mokymąsi plaukti. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo turimos informacijos apie buvimą vandenyje ir tuo metu jaučiamų emocijų – pasitikėjimo vandeniu arba baimės jam.
Pastebėjau, kad tėvai kartais patys bijo vandens ir drausdami eiti į vandenį labai lengvai išmokina vaikus taip pat bijoti vandens. Dažniausiai tiek vaikai, tiek suaugusieji apie judėjimą vandenyje žino, kad jame gali nuskęsti, bet nežino kodėl, nes pirminė informacija buvo „Neik, nelįsk, nes nuskęsi“. Ir geras, paklusnus vaikas savo tėvų klauso: „Aš neisiu į vandenį, nes ten nuskęsiu“, t. y. neišgyvensiu. Būtų nuostabu, jeigu drausdami paaiškintumėm – kodėl? Vienas iš paprastų pasakymų galėtų būti: „Todėl, kad tu dar nemoki saugiai judėti vandenyje“ arba „Tu jau puikiai moki bėgioti, pats apsirengti, naudotis peiliu ir šakute, nes to mokeisi. O dabar reikia eiti mokytis plaukti, kaip skaityti, rašyti, skaičiuoti“. Ir kaip kiekvienam mokymuisi ar darbui reikia kantrybes visam procesui užbaigti.
Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad vaikai lengviau išmoksta plaukti. Jei vaikas iš prigimties labai nedrąsus, atsargus, jeigu jo tėvai juo nepasitiki ir patys kupini baimių, toks vaikas mokosi ilgai, dažnai su pertraukom. Pasitaiko ir vaikų, kuriems bet koks judesys – sausumoje ar vandenyje – yra didžiausia bausmė. Jie geriausiai mokosi visus dalykus, daug visko žino, bet judėti ir dar judėti vandenyje – tai didžiausia katorga, kurią jam užkrauna tėvai. Jeigu prieš tokį vaiką uždarysi baseino duris, tai tik nusileisi jo vaikiškam ego ir toks vaikas ateityje tikrai turės daug nemalonumų būdamas prie vandens. Todėl dėkoju toms mamoms, kurios tokius vaikus atveda į treniruotes ir bendromis pastangomis su treneriu ir visokiomis skatinimo priemonėmis vaikas mokinamas saugaus judėjimo vandenyje įgūdžių. Čia dažnai prireikia ne tik nuoseklių treniruočių, bet ir nemažai laiko skirti psichologiniam darbui. Dirbti tenka ne tik su vaiku, bet ir su jį lydinčiais asmenimis.
Dažnai sakau, kad mokinantis plaukti, reikia daugiau jausti savo kūną, vandenį, o ne būti mintyse ir save kontroliuoti. Vandenyje mes daugiau jaučiame save, savo kūną, aplinką, t. y. vandenį ir orą. Būnant vandenyje mūsų neigiamos emocijos pradeda „tirpti“. Tuomet mes jas lyg ir paleidžiam nuo savęs, išsilaisviname. Ko negalime padaryti emocijų metu, kai jos mus užvaldo ir nebesugebam savęs jausti, t. y. judesių ir kvėpavimo. Dažnai būna, kad daug besimokinantis plaukti žmogus treniruotėje nieko daug nedarė, bet pavargo. Dažniausiai tai vyksta pirmose treniruotėse, kol vyksta emocinis persilaužimas – iš nežinojimo, baimės perėjimas į žinojimą, pasitikėjimą savimi, vandeniu, treneriu. Svarbiausias pasitikėjimas yra vandeniu. Juk vanduo sau ramiai stovi, teka, banguoja. Mes į jį įlipę įnešame savo emocines bangas – ramias, atsipalaidavusias arba nerimą, įsitempimą. Vanduo leidžia savyje būti. Tai ir priimkime tą galimybę su pagarba, nusilenkimu jam. Judėkime jame ramiai, su pagarba sau ir jam, t. y. ramiai, lengvai, su pasimėgavimu, laisvu kūnu ir ramia siela.
Dažniausiai skęstama, kada pradedama nesąmoningai kilnoti galūnes iš vandens ir isteriškai mataruotis jame, šaukti. O iškeltos galūnės iš vandens nepadeda užimti kuo didesnio vandens ploto, o tik dar greičiau, pagal fizikos dėsnius, spaudžia kūną žemyn, jis nyra gilyn į vandenį, nespėjama per isteriją tolygiai įkvėpti ir iškvėpti, plaučiai prisipildo vandens ir žmogus nuskęsta. Taip pat daug atvejų atsitinka, kai žmogus praranda savo budrumą, neįvertina savo fizinių galimybių ir fizinio išsekimo, nuovargio Todėl saugiam judėjimui vandenyje reikalingas teigiamas savęs vertinimas ir pasitikėjimas vandeniu.
– Kas ir kodėl dažniausiai kreipiasi į trenerius, norėdami išmokti plaukti?
– Dažniausiai tėvai atveda savo vaikus, kad jie išmoktų plaukti, kad vasarą išvažiavę atostogauti tėvai ramiau jaustųsi dėl vaikų saugumo vandenyje. Taip pat, kad plaukimo treniruočių metu vaikas lavintų savo raumenyną, širdies-kraujagyslių sistemą, grūdintųsi, atpalaiduotų nervų sistemą. Juk vandenyje žmogaus kūno vertikalią padėtį pakeičiame į horizontalią padėtį, kurioje būname tik miegant, kai nukraunamos apkrovos nuo stuburo, sąnarių, raiščių. Plaukimas – tai galimybė dienos eigoje kūnui ir sielai suteikti natūralų atpalaidavimą ir sveikatinimą.
Tačiau vis dažniau trenerio pagalbos ieško ir suaugę žmonės. Dėl įvairiausių priežasčių: vieni, kad nuvažiavę ilsėtis prie vandens neatrodytų „baltos varnos“, kiti todėl, kad tai buvo didžiausia svajonė nuo vaikystės, bet nebuvo galimybės, dar kitiems – tai didelis pasiryžimas įveikti išgyvento skendimo baimę arba būdas tobulėti ir tiesiog išmokti, ko nemoka (nes pagaliau gali skirti laiką sau) ir pan. Taip pat kreipiasi žmonės, kurie nori tobulinti savo plaukimo techniką. Kreipiasi tiek vyrai tiek moterys, labai įvairaus amžiaus.
Yra buvę atvejų, kai dėl didelio menkavertiškumo jausmo ir su tuo susijusių įvairių sveikatos sutrikimų, mokytis plaukti rekomendavo psichologai.
– Kaip Jūs padedate įveikti vandens baimę? Ar įmanomą kiekvieną „bailiuką“ išmokyti plaukti?
– Visų pirma, kiek įmanoma reikia susidraugauti su šia stichija, pajausti, kad vandenyje galima jaustis pakankamai gerai ir saugiai. Su vaikais padeda įvairūs žaidimai ar žaidybinės užduotėlės. Dirbant su vaikais yra užduotis su jais susidraugauti, kad jie tiesiog tavim pasitikėtų ir darytų tai, ką tu jiems sakai. Išskyrus tuos atvejus, kai reikia mokyti tėvelius, kad savo draudimais netrukdytų bandyti ir eksperimentuoti. Kai vaikas pilnai atsiduoda mokymosi-eksperimentavimo procesui net pats nepastebi, kaip įveikė tą baimę. Gali tik vienareikšmiškai pasakyti: „Aš moku plaukti“, „Aš nebijau vandens“. Neretai mamos pastebi, kad išmokęs plaukti vaikas tampa drąsesnis ir kitur (ir mokykloje, ir būdamas su draugais, ir būdamas vienas namuose).
Su suaugusiais kiek sudėtingiau, nes čia daugiau tenka dirbti psichologiškai, kad suaugęs labiau pasitikėtų savimi, jiems sunkiau įveikti turimas baimes. Todėl dažniausiai suaugusiuosius mokinu plaukti individualiai. Su suaugusiais visų pirma tenka išsiaiškinti, koks buvo mokymosi plaukti patyrimas, ką yra tekę išgyventi, kokie tikslai ir lūkesčiai. Pasakodamas žmogus labiau atsiveria ne tik man, bet ir visam mokymosi plaukti procesui. Kuo atviriau išpasakoja man savo išgyvenimus, tuo lengviau mokosi ir greičiau išmoksta. Dažniausiai stengiuosi sukurti tokia atmosferą žmogui, kad jis būtų trikampyje, t. y. jis + vanduo + treneris ir daugiau nieko. Šeimyniniai ir buitiniai rūpesčiai lieka ant kranto. Aplinkinių mes taip pat nematome, nes kiekvienas atėjęs į vandenį būna tik jis + vanduo. Kai žmogus pradeda jausti save ir vandenį, o nesėdėti savo mintyse, mokymosi plaukti procesas eina pirmyn ir kartais su labai greitu pagreičiu.
Kai žmogus išmoksta įkvėptą orą išpūsti į vandenį ir pamato oro burbulus, išmoksta ištiesti savo kūną vandenyje, ateina pasitikėjimas savimi ir vandeniu. Labai dažnai nugalėjęs nepasitikėjimą, baimę vandeniui žmogus būna emociškai stipresnis, t. y. jame daugiau gyvenimo džiaugsmo, energijos ir net aplinkiniams pastebimas judesių laisvumas. Žmogus daugiau šypsosi, pradeda daugiau pastebėti aplink save grožio, išsako daugiau pozityvių minčių. Vėliau viskas priklauso tik nuo fizinių žmogaus savybių, keliamų tikslų bei norimų išmokti plaukimo būdų. Labai smagu, kai sutikti „mokiniai“ pasakoja, jog išmokę plaukti, atrado savyje tiek ryžto, kad net pakeitė darbą, gyvenimo būdą, surado daugiau bendraminčių, išmoko nardyti.
Dirbant tiek su suaugusiais, tiek ir su vaikais tenka daug improvizuoti. Neužtenka vien tik techniškai atlikti užduotis. Reikia ir vaizduotę pasitelkti, ir vaidmenimis susikeisti. Pavyzdžiui, prašau įsivaizduoti savo kūną vandenyno dalimi, kuri susilieja į bendrą vandens visumą ir tyvuliuoja sau be jokių rūpesčių ir minčių. Arba prašau, kad pamokytų mane, kaip turiu kvėpuoti vandenyje – kaip įkvėpti, kaip iškvėpti ir pan. Beaiškindamas man galų gale ir pats geriau supranta. Pastebėjau, jog pasitikėjimas tiek savimi, tiek visu procesu greičiau ateina tuomet, kai treneris su savo mokiniu vandenyje būna kartu, t. y. visus pratimus pirma padaro treneris, o paskui pratimus daro kartu.
Tačiau nepaisant visų įdedamų pastangų ir sukauptų žinių per visą ilgametę praktiką turiu du atvejus, kai suaugusiems žmonėms nepavyko pasiekti trokštamo tikslo. Turiu vilčių, kad jie dar sugrįš.
Labai smagu matyti darbo rezultatus, kai žmogus išmoksta pasinerti, atsigulti ir atsikelti, judėti be priemonių, o vėliau plaukti taisyklingais plaukimo būdais ar tiesiog susilieti su viena iš keturių pasaulio stichijų – vandeniu ir tuo mėgautis. Ir žinoma, be galo malonu, kai žmonės, kažkada paniškai bijoję vandens, po nuoseklių treniruočių tampa plaukimo entuziastais ir propaguotojais. Mokėdamas plaukti žmogus būna sveikesnis, drąsesnis, tampa pilnesne pasaulio dalele. Mokėti plaukti yra neįkainuojama vertybė, kurios nepamesi, iš tavęs jos niekas neatims, o ja naudosiesi tiek savo malonumui, tiek sveikatinimosi tikslais visą savo gyvenimą. Juk vanduo viena iš priemonių, ilginanti žmogaus gyvybingumą.